|
|
| Date |
Post |
Mood |
Category |
|
|
| 10/15/2009 10:06:36 PM |
Vakar labai pasidarė man aišku, kad viskas turi savo kainą. Ir kartais ši kaina daug didesnė, nei mes galvojame.
Prieš porą metų aš susipažinau su žmogumi iš JAV ir labai jį pamilau. Meilė yra labai saldus ir tuo pačiu metų kartus ir skaudus dalykas. Jeigu ji yra abupusiška ir jokių barierų nėra - tada jausmas saldus ir geras. Bet kai atsiranda kelyje barierai, visokie trukdantys dalykai, klūčiai - tada iš karto saldumas darosi kartumu. Dangus ima staigiai debesuotis ir vienintelis tikslas lieka sekti, kur dingo saulė ir kur ją atrasti vėl.
Taip išėjo ir man. Apakintas meilės ir aistros, nieko nenorėdamas sąmoniškai apgalvoti ir sverti išvažiavau aš iš Ukrainos palikus du darbus ir magistratūrą viename iš krašto pačių geriausių universitetų. Šiandien aš tvirtai galiu pasakyti, kad aš klaidos nepadarau tai padarius. Aš gavau daugiau, nei daug kitų žmonių visame gyvenime gauna. Gavau naują gyvenimą su žmogumi, su kuriuo mane tiek suriša, kad be jo po kelių dienų pažinimo gyvenimas darosi neįmanomas. Kartais būna taip, kad pirmą kartą pradėjus su kažkuo šnekėti pajunti, lyg tą žmogų visą gyvenimą žinai ir dabar iš praėjusio pasimatymo pokalbį pratęsiate.
Per dvejus metus jau gyvename kartu ir mūsų gyvenimu mėgaujamės. Kaip ir bet kuriame santykyje, yra problemų, ale bet kokią problemą galima spręsti, jeigu tau vadovauja meilė ir noras surasti bendrą kalbą ir pagerinti santykio pusiausvyrą ir sąveiką su mylimuoju žmogumi.
Per dvejus metus stengiuosi irgi išgelbėti tai, ką turėjau tame pasaulyje, kurį palykau mindamas į šį naująją man žemę ir naująjį man pasaulį. Likdamas jį galvojau, kad nebegrįšiu. Kad bus suplėštas ryšys su tuo gyvenimu. Bet tai buvo naivūs jausmai. Ne taip paprasta pasakyti žmonėms sudieu, ne taip paprasta sudaužyti visa tai, ką gimdei ir tiek ilgai vystei. Taip ir aš sužinojęs, kad mano šeima nuo manęs neatsisakė net po to, kad aš paprastau pabėgau iš šalies, patikėjau, kad man reikia lygiau, geriau užbaigti senąjį gyvenimą dar nelabai pradėjus naujojo. Visi ėmė man patarimų davinėti, kaip geriau tai padaryti, kaip svarbu visa tai, kokia tai reta galimybė. Ir aš sutikau. Sutikau, kadangi tikiu daug kuo. Sutikau, kadangi reikėjo sutikti. Ar nesinorėjo ginčytis. Galvojau - ak, kažkaip susitvarkys; ak, kažkaip sugebėsiu.
O dabar supratau pagaliau, kad nereikia maišyti praeitį su dabartiniu laiku. Neišeina. Neišeina pasidalinti į dvi dalis ir kažkaip tvarkyti du gyvenimus tuo pačiu metu. Reikia pasirinkti, kas man svarbiau. Reikia suprasti, kad ne visada pasaulys eina ta kryptimi, kuri yra tavajai naudai patogi.
Kadangi aš buvau "pažįstamas", gerbiamas studentas, mano katedra mane kvietė į aspirantūrą. Prieš važiuojant į JAV, labai to net norėjau ir ketinau taip savo gyvenima ir suorganizuoti. Nežinojau, kaip ir kas tiksliai bus, bet buvau gana tikras, kokie bus mano sekantys žingsniai gyvenime. Bet niekada negalima spėti per anksti ir tikrai sakyti, kad jau esi viską nutaręs. Daug ko gali per vieną dieną pasikeisti. Visas gyvenimas. Visi skoniai. Visos spalvos.
Kai išvažiavau iš šalies, mane laukė. Laukė ilgai, kol aš atostogas nepaėmiau. O po to vėl laukė. Buvau jiems pažadėjęs, kad po atostogų grįšiu. Grįžau. Dviems savaitėms. Pasakyti, kad vėl keliauju į tolimąją šalį, kur mano naujas jų nežinomas gyvenimas. Pažadėjau, kad grįšiu į aspirantūrą. Tikėjau, kad įgalėsiu iš nuotolio tai daryti. Užakiniai. Per daug tikėjausi. Per daug pasitikėjau savo jėgomis. Negaliu aš šešioms savaitėms važiuoti ten įstoti į aspirantūrą. Duomenų, kaip visada, universitetas neteikia. Nežinoma, kada ir kuriam laikui reikia būti Lvove. Nežinoma, kada galėsiu grįžti atgal...
Negaliu, nedrįstu aš viskuo taip rizikuoti. Savo meile, darbu, viza, psichine pusiausvyra.
Parašiau nuoširdų laišką katedros vadovui sakydamas, kad neišeina. Niekaip. Gavau šaltą atsakimą. Sako, kad nepyksta ant manęs, bet aš ne pats jo nuomone atsakingiausias žmogus. Ir jisai teisus. Bet man tai sugriauna viską.
Ir dabar rūpintis ir jaudintis galvodamas, kad va dabar tas ankstesnysis mano gyvenimas sugriuvo - tai nenuoširdu. Neteisinga. Žinau gi, kad tas gyvenimas užsibaigė tą dieną, kai aš atskridau lėktuvu Kievas-Niujorkas į Ameriką pradėti tai, kas yra mano naujas pasaulis, kur aš - kitoks žmogus. Manyje tik liko maža dalis to, kas buvau. Charakterio bruožus, gal, ir išlaikiau daug, bet vis negaliu pasakyti, kad aš tas pats. Netgi kai būnu tenai lankydamasis.
Įdomu, kad gali apsisukti lemtis. Niekas niekada nežino, kas jam lemta. Ir planuoti - tai tik šiek tiek procentų galima tikėtis, kad taip bus.
Bet aš dėkingas už visa tai, ką man siūlo visata pergyventi. Kelias kiekvieno žmogaus - tai tikrai neatspėtina mįslė. Kaip tamsus miško šosas, plentas, kai mašinos žibintai apšviečia tik iki sekančio posukio. O kas ten - niekas nežino. Netikiu čigonais, kad atspės :) |
tired |
simple |
| Comment on this |
|
| 9/24/2009 12:30:51 AM |
per visą savaitę rodėsi, kad aš dideliu rutuliu rituosi stačiu slaitu... Košmarinis jausmas. Tiek bjaurių dalykų esu išgirdęs nuo vieno žmogaus, kurį skaičiau draugu... Kaip stiebas sulaužytas jaučiausi. Ir šitas mazgas kuo toliau - tuo įtemptesnis. Mamą truktelėja univeras, o jinai mane savo eile. Jau toks pavargęs nuo to viso. Bet čia gyvenimas - dar bus sunkumų. Be jų gyventi negalima ir manau net nuobodu būtų. Manau, toks požiūris sveikas.
Labai noriu padėkoti mielajam ir brangiajam draugui Danielui, kuris mane apdovanojo savo nuoširdumu ir meile. Labai noriu padėkoti savo Zuikučiui, kuris mane švelniai laiko ir padeda sunkią minutę.
Kaip Grybauskaitė šiandien pasakė niujorkiečiams - prošvaisčiū visada yra.
Dabar ramu. Pagaliau daug ramiau. Aš esu jau padaręs viską, ką įgalėjau. Dabar galiu tik tikėtis, kad man padovanos tas žmogus minutę savo laiko pasiklausyti to, ką aš noriu jam pasakyti. Tai visai ne pikti dalykai. Ramiai noriu viską paaiškinti ir paprašyti supratimo ir kad nelaikė piktos ant manęs.
|
tired |
simple |
| Comment on this |
|
| 9/6/2009 12:00:32 PM |
Ką tik atėjo į galvą, kad lietuviškai "žirgelis" yra toksai skraidantis plėšrus valabiukas su keturiais sparnais, atrodo, kaip malūnsparnukas. O ukrainiečiai "žirgeliu" vadina žiogą :) |
excited |
simple |
| Comment on this |
|
| 9/5/2009 9:56:41 PM |
 |
merry |
simple |
| Comment on this |
|
| 9/3/2009 2:00:02 PM |
Oj, kaip lėtai viskas eina... |
annoyed |
simple |
| Comment on this |
|
| 8/19/2009 12:03:37 AM |
Aš vis negaliu suprasti... Kodėl žmonės nori tau atkerštyti už tai, kad tu išreiški tai, kas tau napatiko jų pasielgime. Aš nesakau, kad aš kritikuoju kiekvieną žmogau žingsnį. Aš ne toks žmogus. Bet aš turiu teisę pasakyti žmogui, kai jaučiu, kad pradedama mane naudoti ar negerbti. Kodėl aš negaliu apie tai su žmogumi pakalbėti nuošidržiai negirdėdamas, koks aš košmarinis ir blogas veidmainys. Kai pas mane ateina kas nors patarimo, aš visada su malonumu galiu patarti, kuo galiu. Kartais vedu pas Raimį, nes jisai daug išminties turi. Ir irgi gali patarti. Bet jau antrą kartą girdžiu, kad tai, ką pasakėm abu su Raimiu - "bullshit". Jei bullshit - neik pas mus. Jei nori girdėti tai, kas tau malonu - surask geresnių draugų. Bet pulti mane tada, kai aš to nelaukiu - to aš nekęsiu. Aš nesu paskutinis durnius, kad neįgalėčiau atskirti paprastų principų nuo marazmų. Jei mane draugas kviečia į kavinę kavos, manau, kad jisai sąmoningai pripažįsta, kad turėtų turėti pinigų kišenėje, kadangi aš jam nieko nesu skolingas. Ir paskui užsisako didelę kavą ir sako "čia mes kartu" ir pasuka galvą ir žiūri į mane laukdamas, kad aš mokėčiau... Ne - taip istorija neis. Ir kai aš jam pasakiau, kad tokio pasielgimo nemėgstu, sako, kad toks esąs bjaurus, kad po mūsų su juo pokalbių jis iki trečios ryto negali užmigti. Ne - aš neskaičiuoju, kiek aš draugams kavų nuperku. Ne tame prasmė, ne tame problema. Problema tame, kad man atsisėda ant galvos taip nachališkai, kad net neužsimąsto apie tai, kad, gal, man reikėtų pasakyt, kad pinigų neturi ir nori mane paprašyt už jų gėrimus užmokėti. Nemėgstu aš, kai žmonės užmiršta apie ribas. O paskui, man jiems apie tai pasakius, rašo man tukstančių bjaurių dalykų sakydami, koks aš skupus, žiaurus ir blogas... |
annoyed |
simple |
| Comment on this |
|
| 8/10/2009 7:46:33 PM |
Vis tingiu parašyti ką nors čia. Bet va dabar negaliu iškęsti vieno dalyko 
ŠEŠKAS != (ne lygu) SKUNKAS
Visi Amerikos lietuviai sumaišo tuos du gyvulius  Šeškas - tai plėšrūnas. Jis gyvena šiaurinėj Europoj ir Azijoj ir ten ėda peles, žiurkes ir mažyčius zuikuičius (košmaras koks). Nuo jo skiriasi skunkas - juodai-baltas ŽOLĖDIS iš Amerikos kontinento. Nieko bendro su šešku neturi be to vieno fakto, kad abu perdžia ir turi stipriai kvepiančią liauką po uodega. Bet naudoja ją skirtingai. |
excited |
urgent |
| Comment on this |
| Comments (1) |
| 5/17/2010 3:23:32 AM |
|
| Left by: mohit |
|
| 7/17/2009 11:46:23 AM |
Tas naujas mūsų draugas Kienas iš Malazijos labai įdomus žmogiukas. Vakar praleidom visą dieną kartu ieškodami rolikų. Visas bendravimas su juo toks neįtikėtinai intensivus. Labai sunku darosi po keletos valandų. O po to jau nebesvarbu 
Jis sutiko mane mokyti kiniškai kalbėti. Bet aš gerai žinau, kad mokintis jų rašybai aš per tingus. To aš neįgalėsiu išmokti. Todėl, manau, neverta net pradėti, nes nemokėdamas rašyti kiniškai žmogus tos kalbos nežino. Visa jų filosofija touse hieroglifuose. Pati kalba nesunki. Yra keturi tonai, bet juos išmokti visai nesunku. Žodžiai trumpi ir lengvai juos atsiminti. Gramatika logiška ir nesudėtinga. Yra sudėtingumų, kaip kožnoj kalboj, bet jie ne tokie jau baisūs. |
excited |
simple |
| Comment on this |
|
| 7/14/2009 2:13:39 PM |
Ateina tokios dienos, kai aš jokia kalba normaliai negaliu kalbėti. Atrodo, kad absoliučiai viskas susimaišo mano vargšoje galvoje. Vakar nei su Raimundu lietuviškai, nei su viršininku angliškai, nei su mama rusiškai neįgalėjau be klaidų ir problemų pašnekėti. Kaip nebylus. Tas jausmas net juokingas.
Šiandien, atrodo, dalis mano mekėjimų sugrįžo. Labai keista, kaip mano smegenys dirba.
Teta švenčia savo gimimo dieną šiandien. Na, nelabai švenčia. Dėdė vėl nuvažiavo į Ukrainą pas savo giminaičius. Ji viena su dukra pasiliko namie. Nies pas jas neatėjo - tai jiedvi nuvažiavo į mažytį miestelį šalia pašvęsti kavinėje. Man tokie dalykai labai patinka, kai žmonės niekam neleidžia sau šventę sugadinti.
Vakare važiuojame pas Danielą susipažint su jo naujuoju kačiuku. Tikimės smagiai praleist laiką. Svarbu tik, kad jis nepradėtų skųstis. Reikia jį džiuginti vietoj klausant apie problemas. Verkimas niekam nepadeda. |
calm |
simple |
| Comment on this |
|
| 7/13/2009 2:03:55 PM |
Och, kaip man šiandien neramu. Prasidėjo diena su naujiena, kad Lietuvoj seimas ruošiasi priimti nuostabų įstatymą prieš homoseksualumo propagavimą. Sekantis projektas eilėje - įstatymas apie homoseksualumo kriminalizamą. Greit sodins gejus į kalėjimą Lietuvoj, kaip Tarybinėj Sąjungoj. Miela, nieko čia nepasakysi... Idiotai.
Dabar nervinuosi dėl... O net nežinau, dėl ko. Nervus man reikia sau gydyti. Atrodo, kad užmirštu vėl savo kalbas, kad nieko nebegaliu gerai daryti. Vienas draugas vakar vakare parašė žinutė, kad yra kažkoks darbo pasiūlimas. Net nežinau, kad reiks daryt. Žinau tik, kad tai surišta su matematika ir programavimu. Aš jau toks pavargęs nuo savo darbo, nuo šito idiotiško grafiko, kai kartais per mėnesį darbo visiškai nėra. Labai norėčiau daryti ką nors verto. Na, žinoma, kad tęsiu dirbt pas Gregą. Bet norėtųsi ir kitokiais dalykais truputi po tokios pertraukos užsiimt. Bus nuostabu, jei išeis. Nusiunčiau draugui savo biografiją ir kontaktus. Matysim, kaip bus. Bet mane tai oj kaip domina. Pasiilgęs aš savo matematikos, nors ir tai juokinga. Aš taip tikras jau buvau, kad tik kalbos man svarbios gyvenime. Bet šita galymybė paprogramuoti - ir aš vėl toks visas džiugus.
Raimundas paklausė, ar aš galėčiau nupiešti AutoCAD mūsų butą su langais ir durimis. Tai tiksliai tai, ką galiu daryti. Jo teta ar puseserė Lietuvoje užsiima tokiais dalykais ir galėtų mums patarti, kaip mum čia suorganizuoti viską su lentynomis ir viskuo kitu.
Aš ateityje su malonumu padirbčiau su AutoCAD - man tai patinka. Visi tokie braižimai.
Einu užsirašyti į baseiną. Jau ilgai kalbamės apie tai, o procesas neina. Kaip eidavom pro jį, taip ir einam. Riekia eit prisijungti prie rekreacijos bendruomenės.
Rytoj tetos gimimo diena. Reikės pasveikinti paskambinti. Mano datų atmintis labai silpna. Užrašysiu ant poperiaus ir ant stalo padėsiu. Juk tiek daug žmonių ant manęs įsižeisdavo, kad neprisimenu, kada jų gimimo dienos. |
restless |
simple |
| Comment on this |
|
| 7/12/2009 10:19:37 PM |
Šiandien aš pagaliau susipažinau su Raimundo naujuoju draugu Kianu iš Malazijos. Gana malonus jaunas žmogiukas. Mane pastebino, kaip gerai jis kalba angliškai. Nieko nenoriu įžeisti, bet žmonės iš Azijos dažnai kalba su tokiais akcentais, kad negalima vasai juos suprasti. Šitas puikiai šneka. Iš pradžios jis man nelabai patiko, nes elgėsi keistai ir biški išdidžiai. Davė mano daug keistų klausimų, į kuriuos aš dunai atsakiau, irgi besijausdamas... net ne išdidžiu, o kažkaip nepatogu buvo. Toks tas keistas jausmas, kai žmonės stengiasi tave protu nugalėti. Man tokie žaidimai baisiai bjaurūs. Bet po pusvalandžio jis visai pasikeitė ir pradėjo normaliai kalbėti. Pasirodo, kad jis labai varžosi savo išvaizdos ir lanai netikras žmogiukas. Tai tuo keistu būdu jis save gina nuo kitų.
Pasivaikščiojom po pietų gana ilgai po Niujorką, prie upės pastovėjom-pašnekėjom.
Paskui mes su Raimundu pradėjom ketinti į MCC eit. Tas mūsų Kian abėjojo, ar jam eit, ar ne. Ir toks buvo netikras. Ir pagaliau paaiškino mum, kodėl negalėjo eit. Nu aš to čia nerašysiu, taip asmeninys dalykai. Galop kažkaip įkalbėjom į nueit su mumis. Atrodo, kad jam labai patiko. Tai aš tam labai džiugus. |
tired |
simple |
| Comment on this |
|
| 7/11/2009 10:24:30 PM |
Na, reikia čia ką nors bent kartais rašyt.
Laimingai sugrįžau iš Ukrainos po sesijos. Sesija praėjo gana sekmingai. Aš net nebuvau galvojęs, kad man išeis viską su A+ išlaikyti. Bet kažkaip po biški viską pabaigiau. Neturiu dabar jokių problemų universitete. Tik reikia parašyti diplomo projektą ir ji užginti spalio gale ar lapkričio pradžioje. Dar nežinau, kada. Mano naujasis projekto vadovas, manau, nelabai domėsis mano projektu. Be to jis giliai ir visa širdim tiki, kad aš be problemų galiu vienas viską paruošti. Nu, gana įdomu bus, kaip tai man išeis. Viską reikės turėti paruoštą jau tą dieną, kai skrisiu į Ukrainą. Taisyti ką nors laiko tikrai nebus. Ir galimybės nebus. Tai aš vieną turiu bandymą. Bus labai įdomu.
Į Lietuvą, žinoma, nuvažiuoti neišėjo. Buvo per daug reikalų ir per mažai laiko. Tikimės, kad, gal, spalyje įgalėsim bent dviem dienom užbėgt Vilnių apžiūrėti. Matysim. Raimundas, svarbiausia, sugįžo patenkintas ir laimingas. Jo tėvelis dar savaitei pasiliko Lietuvoj pas giminaičius. Koks jis laimingas žmogus. Aš tam taip džiaugiuosi, kad 80 metų amžiaus žmogus dar gali normaliai ramiai sau keliauti po pasauli, kad jo sveikata jam tebeleidžia.
Raimundas man pervežė geriausią dovaką, kokią tik sau galėčiau įsivaizduoti. Knygą, aišku  Vadinasi "Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija". Tai aš dabar kasdien skaitau apie tai, kaip žmonės Lietuvos srityse kalba. Labai įdomi informacija. Reikės ja forume dalintis. Tai visi ten nusipelno paskaityt.
Mama serga dar. Atsisako daryti operaciją, nors smeginim ir supranta, kad be jos jau neatsieis visai. Per metus ją stengiasi gydyti be rezultato. Ta liauka kaip produkavo, taip ir prudukuoja per daug hormonų. Oj, mama, mama... Durna ji. Po operacijos jau po trijų dienų žmogus sveikas. |
calm |
simple |
| Comment on this |
|
| 7/11/2009 10:23:41 PM |
Na, reikia čia ką nors bent kartais rašyt.
Laimingai sugrįžau iš Ukrainos po sesijos. Sesija praėjo gana sekmingai. Aš net nebuvau galvojęs, kad man išeis viską su A+ išlaikyti. Bet kažkaip po biški viską pabaigiau. Neturiu dabar jokių problemų universitete. Tik reikia parašyti diplomo projektą ir ji užginti spalio gale ar lapkričio pradžioje. Dar nežinau, kada. Mano naujasis projekto vadovas, manau, nelabai domėsis mano projektu. Be to jis giliai ir visa širdim tiki, kad aš be problemų galiu vienas viską paruošti. Nu, gana įdomu bus, kaip tai man išeis. Viską reikės turėti paruoštą jau tą dieną, kai skrisiu į Ukrainą. Taisyti ką nors laiko tikrai nebus. Ir galimybės nebus. Tai aš vieną turiu bandymą. Bus labai įdomu.
Į Lietuvą, žinoma, nuvažiuoti neišėjo. Buvo per daug reikalų ir per mažai laiko. Tikimės, kad, gal, spalyje įgalėsim bent dviem dienom užbėgt Vilnių apžiūrėti. Matysim. Raimundas, svarbiausia, sugįžo patenkintas ir laimingas. Jo tėvelis dar savaitei pasiliko Lietuvoj pas giminaičius. Koks jis laimingas žmogus. Aš tam taip džiaugiuosi, kad 80 metų amžiaus žmogus dar gali normaliai ramiai sau keliauti po pasauli, kad jo sveikata jam tebeleidžia.
Raimundas man pervežė geriausią dovaką, kokią tik sau galėčiau įsivaizduoti. Knygą, aišku Vadinasi "Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija". Tai aš dabar kasdien skaitau apie tai, kaip žmonės Lietuvos srityse kalba. Labai įdomi informacija. Reikės ja forume dalintis. Tai visi ten nusipelno paskaityt.
Mama serga dar. Atsisako daryti operaciją, nors smeginim ir supranta, kad be jos jau neatsieis visai. Per metus ją stengiasi gydyti be rezultato. Ta liauka kaip produkavo, taip ir prudukuoja per daug hormonų. Oj, mama, mama... Durna ji. Po operacijos jau po trijų dienų žmogus sveikas. |
calm |
simple |
| Comment on this |
|
| 5/28/2009 9:35:25 PM |
Oj, kaip aš tingiu suremontuoti pašto sistemą savo svetainėj... Bet reikėtų... Šitie pranešimai nusibodo... |
annoyed |
simple |
| Comment on this |
|
| 5/28/2009 9:34:24 PM |
Nu, butas pilnas dėžių, aš pilnas depresijos, Raimundas pilnas darbo  Psychiatrijos ligoninė 
Koks aš pavargęs nuo to visko. Nuo savo jausmų, nuo minčių šokio galvoje. Kartais noris užmigti ir pramiegoti ilgai-ilgai, kad smegenys gerai pasiilsėtų. Bet tokio nebus ir, suklupus, riekia vėl kilti ir nešti savo gyvenimo našta.
Bet viskas bus gerai. Man nusileido rankos truputi. Bet aš jas vėl pakelsiu. Aš tuo esu tikras |
confused |
simple |
| Comment on this |
|
| 5/27/2009 11:36:19 PM |
Paskutinės mūsų dienos senoje vietoje. Gaila... Mes čia praleidom daug nuostabių minučių. Čia mano pirmieji namai Amerikoje. Čia praėjo mano pirmieji metai šitoje šalyje. Yra, ko gailėtis. Bus, ko ilgėtis. Dabar jau butas neatrodo toks, koks jis buvo. Visur ant grindų dėžės su daiktais. Vis daugiau dalyku pakuojama. Rytoj ir poryt butas pasidaryt visiškai tuščias. Dvi paskutines dienas praleisim tuščiame bute.
Įdomu, kaip mum bus naujoje vietoje. Rodosi, kad ji draugiška ir nebloga. Autobusu tik 15 minučių iki Times Square. Ir štai nuostabus dalykas. Mūsų draugai iš kitų rajonų daug ilgiau važiuoja. Keista tik, kad mes į West New York persikelam, o visi beveik draugai lieka Briukline. Nu, mes ir New Jersey turim draugų, bet tie su mumis šiou metu nelabai bendrauja. Izoliacija. Man gaila Raimundo, nes aš gerai žinau, kad jam sunku. Sunku ir dėl to, kad naujoje vietoje nebus daug tokių, kuriem ne vis vien.
Bet čia gyvenimas. Ir tai yra normalus procesas. Žmonės darosi draugais kartais visam gyvenimui, o kartais netrukus kiekviens vėl eina savo keliu. Kartais seni draugai sugrįžta. Aš visiem duodu antrą šansą. Nieko neatmetu. Kas bus su mumis - tiem ir dėkoju.
Nors dauguma iš jų neįgalės šių eilių skaityt, noriu pasakyt "ačiū" visiem tiem žmonėms, kurie dabar mus palaiko, kurie su mumis. Nors galėtų atrodyti, kad pas mus viskas super, mum dabar sunku. Raimundas mokosi naujo gyvenimo stiliaus - būti freelancer'u. Aš stengiuosi surasti tai, ką aš prišauktas daryt. Ir nors rodosi, kad viską žinau, gyvenimas ir praktika parodys, kaip bus. Ir kur man pradėti - dar nežinau. Padedu daryti pirmus netikrus žingsnius. Ir man svarbu, kad mano meilė su manim ir man padeda ar paprastai laiko, kai darosi sunku.
Nieks nežino, kas laukia už sekančio posukio. Ypač dabar, kai kelyje sninga taip stipriai, kad iš dviejų metrų nieko nematoma. Dabar reikia intuitiviai daug dalykų daryt. Bet mum išeis. Aš tai žinau. Kas nori - tam visados duris atidaroma.
Kai darosi sunku ir skaudu - tada labai svarbu neužmiršt tų šventų žodžių, kuriuos kažkas parašė vieną dieną vkontakte: gyvenimas pilnas skausmo ir džiaugsmo. Ir nieks nežino, ar bus kitas. Ir net jeigu jis būtų pilnas tik skausmo, aš vis vien dar kartą jį pragyvenčiau tik dėl galimybės kasdien vėl atmerkt akis ir pamatyt dienos šviesą. |
exhausted |
simple |
| Comment on this |
|
| 5/22/2009 11:49:50 PM |
Už savaitės mūsų namai jau nebus nūsų. Viskas turiu pradžią ir galą. Raimundas čia praleido du metus. Aš vieną beveik su puse. Labai gailą tai likt už savęs. Aš žinau, kad į viską reikia žiūrėt su optimizmu. Bet truputi už širdies truktelėja, kai pažiūriu aplink save ir suprantu, kad jau niekad mes čia nesugrįšime. Ir to man gaila. Aš niekada nebuvau persikėlęs prieš atvažiuojant čia. Bet tada mane vedė mano meilė - ir man buvo nesvarbu, kur aš skrendu. Namai buvo ten, kur buvo tas vienintelis žmogus iš mano svajonių, iš sapnų. O dabar mudu kartu persikelam. Ir šidis nerami būna, nes čia dabar mūsų namai. Gera, kad kiekvienas iš mudviejų nevažiuoja sau į savo pusę. Tai būtų tragiška. Mes surasim galios ir noro padaryti naująją vietą savo namais. Aš esu tuo tikras. Bet tas skausmas tebelieka. Jis nėra stiprus. Bet jis yra. Jis manyje. Aš jį juntu kasdien.
Bet gyvenimas sudėtas iš mažų dalykų. Ir mūsų emocijos sudėtos iš mažų jausmų. Mes laimingi, kad mes galim justi. Tai mano dabartinė filosofija. |
lost |
simple |
| Comment on this |
|
| 5/12/2009 11:27:37 PM |
Šiandien Eurovizijos primoji konkurso deina buvo. O mes dar nieko nežiūrėję. Nei atidarymo vakaro nematome. Nežinau, ar bus galima kur nors iš ineto ištraukt. Labai norėtumėm pažiūrėt. |
excited |
simple |
| Comment on this |
|
| 5/12/2009 11:23:05 PM |
Dabar visi šneka apie tą blondinę iš Kalifornijos, kuria grožio konkurse išreškė savo nuomonė apie gejų santuokas. Aš suprantu, kad ją ko nors buvo paruošta. Ar, gal, ne - ji savo asmeninę nuomonę sakė. Nežinau. Aš pats į ją tiek daug dėmesio nekreipčiau. Ji to neverta. Dabar ji visur - TV show, YouTube, kitose vietose internete, radije... Kodėl apie tą mergą tiek kalbama. Tegul eina sau velniop. Jai tai net komplimentas, kad iš jos daroma tokiį didelį reikalą. |
confused |
simple |
| Comment on this |
|
| 5/12/2009 10:14:35 PM |
Oj, kaip aš seniai savo dienoraščio nerašiau...
Šiandien radau internete (YouTube) įdomią dainą dainuojama Žvagulio ir Deivio. Čia linkas: linką veliau įdėsiu - YouTube maintenance dabar
Aš po daina tame lape parašiau žodžius.
Man nepatiko, kaip jie daro užuominas: "bruderšaftai" - o paskui "mes moteris mylims, čia ne juokai". Ar "mums Eurovizijoj nėra lygių" ir tuojau "Deivis mane švelniai apėmęs: martyt, jis galvoja, kad mergą užspaudęs" ir panašiai... Duoda suprasti, kad jie prieš gejus. Tuo pačiu metu gera odekoloną gert. Man rodosi, kad būti gejum daug mažesnė "blogybė" negu visa tauta gerti odekoloną.
Šiandien palanavome eiti į lietuviško pianisto koncertą su Jurga, bet man ligi dienos vidurio ta ideja pabaigė patikt. Nu ir iš darbo laukiau svarbaus dokumento. Parašiau Jurgai - ta man atsakė, kad jai irgi visą dieną norisi pragulėt lovoj. Tai abiem nesinorėjo niekur važiuot. Aš ir nelabai galėjau.
Kitą kartą... |
calm |
simple |
| Comment on this |
|
Page:
|